Nike Waffle

Kadaise, tiksliau, septintajame dešimtmetyje, bėgimas nebuvo laikomas sportu ar hobiu. Žmonės nebėgiojo. Rinkoje buvo tiek bėgimo sportbačių, kad juos būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o visi, kurie apskritai bėgiojo, buvo laikomi bepročiais arba koledžo studentais. Būtent čia ir prasideda "Nike Waffle"bėgimo batelių istorija. Tuo metu "Nike" buvo tik kūdikystėje ir bėgimo sportbačius platino tik tada, kai jos savininkai Billas Bowermanas ir Philas Knightas vadovavo Oregono universiteto lengvosios atletikos komandai. Septintojo dešimtmečio pradžioje Hayward Field bėgimo komanda perėjo nuo žvyrkelio prie dirbtinės dangos, ir Bowermanas ieškojo bėgimo batelių, kurie tiktų įvairiems paviršiams. Vieną dieną Bowermanas su žmona pusryčiams valgė vaflius, ir štai jis juos pamatė. Jis pamatė vaflį ir pagalvojo: "Jei apversiu vaflio šonus taip, kad vaflio dalis liestųsi su bėgimo taku, tai galėtų pasiteisinti." Jis iškart pakilo nuo stalo, nuėjo į savo laboratoriją ir pradėjo gaminti.

Sportbačiai su specialiai modifikuotais padais pirmą kartą pasirodė 1973 m., jie buvo tinkami tiek lygiam, tiek nelygiam bėgimo paviršiui ir padėjo prastumti idėją, kad padas taip pat gali amortizuoti sąnarių smūgius. Prieš tai visi sportinių batelių padai buvo plokšti, todėl vaflių įkvėptas padas buvo pirmoji didelė naujovė šioje pramonės šakoje. Pirmasis modelis buvo pagamintas Japonijoje, turėjo nailoninį batviršį ir išpopuliarėjo kosminiu greičiu. Vėliau pasirodė drobė, šiek tiek pertvarkyta versija, pavadinta " Waffle Racer" . Laikui bėgant sportbačiai buvo tobulinami, o originalus vaflinis padas pradėtas naudoti kituose "Nike" gaminiuose, pavyzdžiui, "Astro Grabber", "Nike Elite" iki "Tailwinds", kurie netgi tapo amerikietiškojo futbolo žaidėjų viršutiniais sportbačiais.